Rugpjūčio saulėta diena buvo ypatingai dosni – ji glostė skruostus, žaidė medžių viršūnėse ir kvietė į gamtą. Globos namų gyventojai leidosi į iškylą, kur ramiai čiurlena Stangės upelis, o oras kvepia vasara.
Ant laužo viręs šiupinys viliojo ne tik savo skoniu, bet ir bendrumo jausmu – juk gardžiausias patiekalas yra tas, kurį ragauji drauge. Šalia žolėje, ant suolelių ar kėdžių girdėjosi pokalbiai: apie vaikystės dienas, apie nueitus kelius ir dar neišsipildytas svajones.
Ir štai – tarsi vėjas būtų atnešęs vaikystės prisiminimus, ant kelių sugulė spalvoti popieriaus lapai. Iš jų gimė maži laiveliai su svajonėmis: paprastomis ar didelėmis, išsakytomis tyliai ar širdyse. Upelis su švelnia srove išsinešė tuos laivelius, primindamas, kad svajonės visuomet randa savo kelią.
Ši diena tapo daugiau nei piknikas. Ji virto švente, kurioje telpa ramybė, dėkingumas ir šypsenos. Kurioje jautiesi gyvas ir svarbus, o širdis prisipildo šviesos.
Grįžtant namo kiekvieno akyse spindėjo ta pati šviesa – tarsi pažadas, kad gyvenimas dar kupinas gražių akimirkų.
Nuoširdžiausia padėka Petrui už svetingumą ir šiltą priėmimą.
