Gruodžio 24 d. Kūčių vakarienė

Publikuota: 2017-01-02

Gruodžio 24 d. Kūčių vakarienė
Merkinės globos namų gyventojai susėdo prie bendro Kūčių stalo, stipriausieji valgomajame, silpnesniems, negalintiems atsikelti iš lovų, Kūčių stalą darbuotojos padengė jų kambariuose.

Merkinės globos namų direktorė Nijolė Kašėtienė pasveikino visus ir pasidžiaugė sulaukus gražiausių žiemos švenčių. Merkinės Šv. Mergelės Marijos į dangų ėmimo parapijos klebonas Merkinės dekanato dekanas dr. Robertas Rumšas palaimino Kūčių stalą, globos namų gyventojus bei darbuotojus. Lauždami Kalėdaitį, vieni kitiems linkėjo sveikatos ir sulaukti kitų Kūčių, prisiminė tuos, kurių jau nebėra.

 
    

 

 

 


Globos namų gyventojos Danutė, Ona, Rima ir Kazimiera nedrąsiai, padedamos užimtumo specialistės Nijolės Švilpienės, papasakojo apie Keturias žvakes:
 
Keturios žvakės ramiai degė ir pamažu tirpo.
Buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip jos kalbasi.

Pirmoji sakė: „Aš esu ramybė
Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti.
Manau, man nelieka nieko kita, tik užgesti!“

Ir šios žvakės liepsnelė užgeso.

Antroji sakė: „Aš esu tikėjimas
Deja, esu niekam nereikalinga.
Žmonės nenori nieko apie mane žinoti,
todėl nėra prasmės man toliau degti.“
Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę.

Labai nuliūdusi trečioji žvakė kalbėjo: „Aš esu meilė
Nebeturiu jėgų ilgiau degti.
Žmonės manęs nevertina ir nesupranta.
Jie neapkenčia tų, kurie juos myli labiausiai – savo artimųjų.“
Ilgai nelaukdama ir ši žvakė užgeso.

Staiga … Į kambarį įėjo vaikas ir pamatė tris užgesusias žvakes. Išsigandęs jis sušuko:
„Ką darote! Jūs turite degti –
aš bijau tamsos!“
Tai ištaręs pravirko.

Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė:
„Nebijok ir neverk!
Kol aš degu, visuomet galime uždegti 
ir kitas tris žvakes:
Aš esu „Viltis“


Spindinčiomis ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas.
 
Jau greit... Jau greit į savo sielą įsileisime pačią gražiausią metų šventę – Šventas Kalėdas. Palikę už pečių stovėti Laiką, mintyse sugrįšime į jį ir pamatysime, kiek ten daug mūsų pėdų: gerumo, tikėjimo, netekties, laukimo, nuoskaudos... Neapeikime jų, nenusigręžkime. Su visais savo prisiminimais susėsime prie Kūčių stalo, ant kurio jau skleidžiasi Susitaikymo ir Atleidimo žiedai. Pabūkime kartu toj pačioj Žvaigždėj, toj pačioj Tyloj, toj pačioj Vilty...
 
Mūsų širdyse tegul niekada neužgęsta viltis…
…ir kiekvienas mūsų, tebūna įrankis,

savo Viltimi visada galintis vėl uždegti Tikėjimą, Ramybę ir Meilę!
 

Administratorė Rasa Žukauskienė